Aktualios Realijos - preliudija pamąstymams

D. Budrys: linkiu ekonominio prablaivėjimo
Informacinis Šaltinis: balsas.lt

Pasibaigus šventėms ir prasidedant metams linkiu Vyriausybei ir koalicijos partneriams konservatoriams mažaverčius ekonominius eksperimentus pakeisti realistišku požiūriu ir konkrečiais darbais. Praėję metai pasižymėjo keliais nemaloniais bruožais.

Visko apmokestinimo manija

Tai buvo iškreiptos formos socializmo mokesčių sistemoje, energetikos sektoriaus pertvarkos imitavimo ir negailestingo susipykimo su logika metai. Per ilgus vargus pavyko įtikinti koalicijos partnerius ir net Prezidentūrą, kad viešbučiai, teikiantys eksportuojamą paslaugą, gautų pridėtinės vertės mokesčio lengvatą ir vėl galėtų konkuruoti su kaimyninėmis šalimis. Deja, įtikinti, kad kultūros renginiams reikia to paties – nepavyko. Buvo užsispirta ir nutarta, kad žmonės verčiau tesėdi namuose ir liūdnai parimę laukia premjero ar finansų ministrės žinios apie pasibaigusią krizę. Maža to, ligi šiol neįmanoma sužinoti, kokios apčiuopiamos naudos davė iš anksto visų pagrįstai išjuoktas užmojis – natūra apmokestinti pajamas, kurias neva gauna darbuotojas, važiuojantis namo įmonės automobiliu.

Autorinių sutarčių apmokestinimas pilnu „Sodros“ mokesčiu sudavė dar vieną smūgį kūrybiniams darbuotojams, menui, žiniasklaidai ir sportui. Fiskalinė nauda iš to niekinga, o pasakos apie būsimą pensiją erzina visuomenę dar labiau nei pati krizė. Bet koks verslininkas, valdantis įmonę, galėtų pasakyti, kad sunkmečiu kainas tenka mažinti, daryti nuolaidas. Deja, mūsų finansų valdytojai apie tai nieko nėra girdėję.

Deja, sauso skuduro išgręžti nėra įmanoma. Mokesčių politikos, o tiksliau – desperatiškų fiskalinių eksperimentų rezultatas – masiškas visuomenės pasipriešinimas. Inspektoriai bejėgiai, nes žmonės mieliau, kartu ir privatus verslas, traukiasi į šešėlį nei klauso valdžios užkeikimų bei grasinimų. Socialinio draudimo sistema niekas netiki, jos reformos nesimato. Taigi jaunesni žmonės mieliau renkasi galimybę gauti realius pinigus dabar nei tikėtis, kad kažkas jiems garantuos kažkokią pensiją tolimoje ateityje. Jie turi tam pagrindo, nes mato dabartinę savo tėvų ir senelių padėtį. Tad valdžios ašaros dėl algų vokeliuose mažai ką graudina. Tolesnis mokesčių didinimas ir represijos gresia pačiam valstybės stabilumui ir bent čia šiais metais reikėtų sustoti tai darius.

Energetika: reformų imitavimas

Kita sritis, kurioje daug šaudyta iš patrankų į debesis, yra energetika. Būtina nuimti paslaptingumo skraistę nuo į aklavietę patekusio atominės elektrinės statybos projekto. Gyvenimas parodė, kad absurdiškas slaptumas davė daugiau žalos nei naudos, pakirto žmonių pasitikėjimą Vyriausybės energetinio saugumo vizijomis.

Brangiai kainavusios galimybių studijos, į bendrovę „Visagino atominė elektrinė“ sukišti milijonai ir niekiniai konkurso, turėjusio atrinkti strateginį investuotoją, rezultatai kelia grėsmę visoms energetikos strategijoms ir saugumo užsitikrinimo deklaracijoms. Visi kiti judesiai – naujos galimybių studijos suskystintų dujų terminalo statybai užsakymas, kažkada atskirtų elektros skirstomųjų tinklų sujungimas, naujų bendrovių kūrimai, skaidymai ir jungimai – tikras vadybinis ir administracinis išsidirbinėjimas.
Vienintelė „nauda“ iš tokios energetikos pseudoreformos yra galimybė imituoti darbą. Jei neskaičiuosime to, kad milijonais maitiname parazitus, kurie už konsultacijas, studijas ir popiergalių nešiojimą bei siuntinėjimą susižeria apvalias sumas – nauda nulinė. Nei elektra pinga, nei biudžetas pasipildo.

Blaivintojai, prašvilpiantys milijardus

Atskiro paminėjimo verta ir tautos blaivinimo manija, kurios metu kai kurie kolegos iš Seimo tribūnos grasino oponentams Bažnyčios vardu. Vadinamieji visuomeniniai blaivintojai, neturėdami autoriteto ir nesugebėdami paveikti visuomenės sąmonės švietimu, ėmėsi brutalaus šantažo, skelbdami visus, kurie kelia jiems nepatogius klausimus, „papirktais tautos girdytojais“. Apie tokio pobūdžio veiklą komentuoti nėra ką – tai psichologų ir dvasininkų reikalas.

Bėda ta, kad fanatiškai arši kampanija prasilenkia su ekonomine logika. Kaip galima suderinti padidintus akcizus alkoholiui, užsispyrimą dėl pardavimo laiko su dar dviem judesiais – deklaracija, kad milijardas bus atimtas iš šešėlio (žinoma ir iš alkoholio kontrabandos) ir užmoju 50 kilometrų spinduliu liberalizuoti važiavimą į Baltarusiją ir iš jos? Vienintelis logiškas, bet labai įdomių minčių keliantis paaiškinimas būtų toks – Lietuva, siekdama draugauti su Aleksandru Lukašenka, remia šios šalies alkoholio gamintojus. Ligi šiol buvo visuotinai žinoma, kad kontrabandą galima pažaboti tik dviem būdais – aklinai uždarant sienas ir pastatant prie jų kariuomenę, arba padarant taip, kad jos vežti neapsimokėtų. Prezidentūra ir Vyriausybė nori, kad pardavinėti apsimokėtų, o kariuomenės išlaikyti negali, nes ir jai išlaikyti trūksta milijardų, kurie per kontrabandą nepatenka į biudžetą.

Taigi šiais metais linkiu prablaivėti visiems – net ir tiems, kurie apsvaigę ne nuo alkoholio, o nuo ekonominių haliucinacijų.

---

Kaip Lietuvoje daugėjo tvarkos
Rūta Vainienė, LLRI prezidentė
2011-01-11 Lietuvos radijas
Informacinis šaltinis: www.lrinka.lt

Kai žmonės iš valdžios prašo tvarkos, ne visada abi pusės ją supranta vienodai. Nesileidžiant į ilgus išvedžiojimus, tvarka gali būti bent jau dvejopa. Viena – sukurta pačių žmonių, spontaninė, rinkos. Antroji – sukurta valdžios, įtvirtinta taisyklėmis. Pastaroji – valdžios sukurta tvarka itin dažnai prasilenkia su ta tvarkos samprata, kurios įgyvendinimo tikisi žmonės. Valdžios sukurta tvarka nepasiekia net abiems pusės priimtinų tikslų, ir būtent tokios neveiksmingos „tvarkos“ Lietuvoje itin daugėjo. Pradėsiu nuo naujausių sprendimų, kurie priimami tvarkos vardan. Štai, vardan tvarkingos apskaitos, įvedami kasos aparatai prekiaujantiems maisto produktais dengtose turgavietėse. Dar sakoma, kad tai padės išnaikinti šešėlį turguje, bet šis argumentas išsakomas vis rečiau. Suprasti gana paprasta - jei nemuši čekio į kasos aparatą, tai iš aparato nauda tik pačių aparatų pardavėjams. Pirkėjams turguose reikia pigios prekės, o ne kasos čekio, tad tikėtis, kad pirkėjai ir bus tie valstybės agentai, kurie įdarbins aparatus – naivu.  O juk buvo Lietuvoje metas, kai fiskalinių kasos aparatų, kaip tvarkos atributo, nebuvo ne tik turgavietėse, bet ir parduotuvėse. Ir nepasakytum, kad šešėlis buvo didesnis, nei dabar, ar kad rinkos dalyviai nesusitvarkė su apskaita. Tiksliau, buvo priešinga padėtis - ir apskaita buvo paprastesnė, ir šešėlis mažesnis. Tvarkos, o ne kokiu nors kitu argumentu, buvo motyvuotas ir sprendimas apmokestinti gyventojų pajamas natūra, t.y. automobilius įmonėse. Jei apmokestinamos pajamos pinigais, tvarkinga taikyti juos ir pajamoms natūra. Be to, taip daroma ES šalyse, todėl ir Lietuva privalo tokios „tvarkos“ laikytis. Mokestinių įplaukų iš šio apmokestinimo daug nesitikėta, tik tvarkos. Vėlgi, problema panaši, kaip ir su kasos aparatais.  Reikėtų labai daug tikrintojų, daugiau nei mokesčių mokėtojų, kad be „tvarkos“ pačios savaime, būtų koks nors kitas lauktinas efektas. Privalomojo sveikatos draudimo įmokos nuo Gyventojų pajamų mokesčio buvo atskirtos irgi dėl tvarkos. Mat jei yra atskiras fondas, ir jei yra sveikatos draudimas, tai turi būti ir atskira įmoka. Nes tada bus daugiau tvarkos. Tikėtasi, kad sveikatos apsaugos sektorius, paskatintas šio įmokos atskyrimo, ims ir susitvarkys savo daržą. Tai yra, taps tikru draudimu, o ne eiline mokestine rinkliava. Ir vėl – tai tik „tvarkos“ iliuzija. Normaliame draudime tos pačios rizikos tu negali drausti kelis kartus, o štai valstybiniame sveikatos draudime – gali. Ir tai netgi laikoma tvarkos požymiu. Gauni darbo pajamų – moki, gauni autorinį atlygį – moki vėl, gauni individualios veiklos pajamų – moki trečią kartą. Yra pajamos, yra ir draudimo įmoka - ir tai anot valdžios, yra tvarka. Darbuotojo pažymėjimas irgi yra tobulas „tvarkos“ pavyzdys. Kadaise jo nebuvo, ir dabar galima sakyti jis tarnauja tiek, kiek įmonės juos papildomomis funkcijomis apdėjo. Pavyzdžiui, darbuotojo pažymėjimai veikia kaip aktyvuoti leidimai įeiti į patalpas. O juk darbuotojų pažymėjimų „tvarka“ buvo įvesta todėl, kad naikintų šešėlinį darbą. Turime iki panagių sureglamentuotą darbo santykių sritį, tačiau vienu metu ekonomika išgyvena ir nedarbą, ir šešėlinį darbą. Ir dar trūksta kvalifikuotų darbuotojų. Tvarkingai atrodo ir banderolėmis sužymėtos akcizais apmokestintos prekės – tabakas, alkoholis. Tačiau tokios kontrabandos, kaip yra dabar, tokio nelegalaus vartojimo ir tolerancijos jam – dar nebuvo. Tvarka lyg ir yra, bet neveiksminga, sukurianti tvarkos iliuziją, bet ne tvarką. „Tvarkos vardan tvarkos“ apraiškų yra daug, vertėtų jas inventorizuoti ir naikinti. Žmonės tiek įprato būti valdžios „tvarkomi“, kad būtų maloniai nustebinti, jei turėtų galimybę sumažinti reguliavimų sukuriamą naštą. Tai leistų skirti laiką tiesioginiam darbui visų pirma tiems, kuriems reguliavimai taikomi. Ne mažiau svarbu, kad tie, kurie „tvarkomis“ dedasi kovoją su ekonomikos problemomis, taip pat imtųsi ne veiklos imitacijos, o taiklesnių priemonių, kurios ne kartą jiems buvo pasiūlytos.

---